Malonaus skaitymo :)

Kitą rytą Džo sustojo prie didžiulio privataus, žiedinę sankryžą primenančio įvažiavimo Brendos nurodytu adresu. Apstulbęs pastatė automobilį ir žvelgė į didingą akmeninį dvarą, ištįsusį per gerus keturis aukštus jam virš galvos. Tyliai sušvilpė. Na ir vietelė. Vyriškis autoritetingas, gerai.
Vakare prieš tai Džo atliko namų darbus. Valanda internete atskleidė nepaprastų dalykų apie žmogų, su kuriuo tuoj susitiks.
Vyras, žinomas Pirmininko slapyvardžiu, pasiekęs karjeros aukštumų įvairių sričių įmonėse. Daugelyje dabar nebedirba – išėjęs į pensiją ir didžiąją laiko dalį skiriantis kitiems mokyti ir mentoriauti. Į jį, kaip į konsultantą, dažnai kreipiasi Fortune 500 įmonių vadovai. Jis yra vienas pagrindinių pranešėjų geriausiuose verslo renginiuose. Šis vyras – legenda. Viename iš straipsnių jį vadino „geriausiai išlaikyta verslo pasaulio paslaptimi“.
– Kalbama apie autoritetą, – pagalvojo Džo, – ir didžiulį įtakingumą!

– Džo! Sveikas atvykęs!
Prie puikių ąžuolinių durų stovėjo liaunas vyras tvarkingai sušukuotais žilstančiais juodais plaukais, vilkintis melsvus marškinius, šviesiai pilką švarką ir šviesiai pilkas laisvas išlygintas kelnes. Truputį daugiau kaip šešiasdešimties – spėjo Džo, o gal ir mažiau. Vyro amžius buvo vienas iš dalykų, kurio interneto platybės neatskleidė.
Kitas dalykas, kurio nepavyko sužinoti, – jo turimo turto vertė, bet, savaime aišku, suma turėjo būti svaiginama. Tai patvirtino priešais akis stūksanti pilis, kaip ir didingai elegantiška vyriškio laikysena. Švytinti veido išraiška rodė, kad „Sveikas atvykęs!“ buvo nuoširdus pasisveikinimas, o ne retorinis šūksnis.
– Labas rytas, pone, – pasakė Džo. – Ačiū, kad skyrėte savo brangaus laiko.
– Nėra už ką, ačiū tau.
Tvirtai spausdamas ranką, Pindaras plačiai šypsojosi. Džo taip pat nusišypsojo, suglumo ir klausė savęs: „Už ką jis dėkoja man?“
– Eime į terasą, ten mūsų laukia puodelis karštos žymiosios Reičelės kavos, – tarė dvaro šeimininkas, vesdamas jį akmeniniu taku, vedančiu aplink rūmus.
– Nustebai, kad esi čia?
– Iš tikrųjų, taip, – pripažino Džo. – Kiek verslo legendų šeštadienio rytą atvertų savo namų duris visiškai nepažįstamam žmogui?
Pindaras linktelėjo jiems einant taku.
– Tiesą sakant, sėkmingi žmonės visuomet taip elgiasi. Paprastai kuo geriau sekasi, tuo labiau jiems norisi dalytis savo paslaptimis.
Džo linktelėjo, nuoširdžiai stengdamasis patikėti.
Pindaras pažvelgė į jį ir vėl nusišypsojo.
– Išvaizda gali būti apgaulinga. Tiesa, ji beveik visada apgauna.
Jie vaikštinėjo, o Pindaras tęsė:
– Kartą buvau vienoje scenoje su Lariu Kingu. Pokalbių laidų vedėju, žinai?
Džo linktelėjo.
– Jis yra kalbinęs daugybę garsių, sėkmingai dirbančių ir įtakingų žmonių, todėl pamaniau – savo įžvalgas palyginsiu su jo. „Lari, – paklausiau, – ar tavo svečiai tokie nuoširdūs ir paprasti, kaip iš šalies atrodo? Net tikros superžvaigždės?“ Jis įbedė į mane akis ir atsakė: „Žinai, įdomiausia, kad kuo ryškesnė žvaigždė, tuo ji paprastesnė.“
Šiek tiek gergždžiantis Pindaro balsas pasižymėjo kažkuo, kas keistai ramino Džo, tik jį išgirdus. Pasakoriaus balsas – atpažino Džo.
Pindaras kalbėjo toliau:
– Laris akimirką pagalvojo ir pridūrė: „Nemanau, kad reikia pasižymėti kažkuo ypatingu, kad pasiektum sėkmę. Bet kad taptum labai labai svarbus, kad pasiektum nepaprastą sėkmę, apie kurią čia ir kalbame, reikia turėti kažką viduje, kažką tikro“.
Prisiartinus prie terasos staliuko, Džo vos susitramdė neaiktelėjęs. Už miesto ribų į vakarus, tiesiai po jų kojomis driekėsi ilgų, banguotų kalnų virtinė, kurios dalį dengė medvilniniai debesys. Vaikinas neteko žado.
Jiems atsisėdus, nešina savo „žymiosios“ kavos kavinuku, pasirodė mergina; į ją Pindaras kreipėsi Reičelės vardu. Kol ji pilstė kavą, Džo galvojo: „Siuzana nepatikės, kai viską papasakosiu“. Jis tepasakė, kad išvyksta susitikti su „potencialiu klientu“. Džo mintyse šypsojosi, tarsi matydamas tviskančią žmonos miną, kai ši išgirs apie jo nuotykį.
– Oho, – prakalbo Džo. – Laris Kingas…? Beje, nežmoniškai skani kava. Reičelės kava tikrai žymi?
– Šiuose namuose taip, – Pindaras nusišypsojo. – Nesu lošėjas, bet jeigu būčiau, žinai, už ką statyčiau?
Džo papurtė galvą.
– Statyčiau už tai, kad vieną dieną ši kava bus garsi visame pasaulyje. Reičelė yra ypatinga. Ji čia jau apie metus, bet, manau, neilgai trukus mus paliks. Raginu atidaryti kavos namų tinklą. Jos kava per daug gera, kad ja nepasidalytume su visu pasauliu.
– Suprantu, – Džo pasilenkė ir prakalbo konfidencialia lyg tik jiems kalbantis maniera. – Jeigu jai pavyktų atkurti šį skonį pramoniniu mastu, abu gerai pasipelnytumėte.
Džo atsilošė į kėdės atramą ir vėl gurkštelėjo kavos.
Pindaras padėjo savo puodelį ir mįslingai žiūrėjo į Džo.
– Tiesą sakant, Džo, mūsų trumpą rytinį susitikimą norėčiau tuo ir pradėti. Kai dėl turto kūrimo, mes abu tai vertiname skirtingai. Jeigu norime žengti kartu, turime pradėti žvelgti ta pačia kryptimi. Jei pastebėjai, sakiau: „pasidalytume jos kava“. O tu: „pasipelnytume“. Matai skirtumą?
Džo nebuvo tikras, ar matė skirtumą, bet, nurijęs gurkšnelį kavos, tarė:
– Taip… ko gero.
Pindaras nusišypsojo.
– Tik nesuprask klaidingai. Nėra nieko blogo užsidirbti pinigų. Daug pinigų. Bet tai – ne tikslas, kuris tave nuves į sėkmę, – matydamas sumišusį Džo, jis linktelėjo ir pakėlė ranką, lyg sakydamas, kad tuoj viską paaiškins. – Nori perprasti sėkmę, tiesa?
Džo pritarė.
– Gerai. Pasidalysiu savo komercine paslaptimi. – Pindaras palinko truputį arčiau ir švelniai ištarė vieną žodį. – Duoti.

Džo laukė kažko daugiau, tačiau atrodė, kad tai viskas.
– Nesupratau…
Pindaras nusišypsojo.
– Duoti? – pakartojo Džo.
Pindaras linktelėjo.
– Tai yra jūsų sėkmės paslaptis? Jūsų komercinė paslaptis? Duoti?
– Tikrai taip, – tarė Pindaras.
– A…, – atitarė Džo. – Na… na…
– Per paprasta, kad būtų tiesa… Bet tai negali būti tiesa? – klustelėjo Pindaras. – Ar apie tai galvoji?
– Daugmaž, – nedrąsiai pripažino Džo.
Pindaras pritariamai linktelėjo.
– Daugumai žmonių taip atrodo. Tiesą pasakius, daugelis nusijuokia, išgirdę, kad sėkmės paslaptis yra duoti, – jis nutilo. – Bet, antra vertus, daugelis jų yra labai toli nuo to, ką norėtų pasiekti.
Džo negalėjo nesutikti.
– Supranti, – tęsė Pindaras. – Dauguma žmonių mąsto taip, lyg tartų židiniui: „Pirmiau pašildyk mane, tuomet įmesiu malkų“. Arba tarsi sakytų bankui: „Sumokėk man palūkanas, tada įnešiu depozitą“. Žinoma, taip niekas nevyksta.
Džo suraukė kaktą, bandydamas suprasti Pindaro pavyzdžių logiką.
– Supranti? Neišeina eiti dviem kryptimis vienu metu. Siekti suklestėti, turint pagrindinį tikslą – užsidirbti pinigų, tai lyg važiuoti autostrada šimto dešimties kilometrų per valandą greičiu įsistebeilijus į galinio vaizdo veidrodėlį, – jis gurkštelėjo kavos, leisdamas Džo permąstyti išgirstus žodžius.
Džo jautėsi taip, lyg jo smegenys važiuotų šimto dešimties kilometrų per valandą greičiu atbulomis.
– Gerai, – Džo iš lėto pradėjo. – Sakote, tie, kuriems puikiai sekasi, sutelkia dėmesį į tai, ką… duoda, kuo dalijasi… – jis pamatė Pindarą linktelint galva. – Ir būtent tai atneša jiems sėkmę?
– Iš tikrųjų, – nudžiugo Pindaras. – Dabar žvelgiame ta pačia kryptimi!
– Bet… ar nebus taip, kad beprotiškai daug žmonių pradės tuo naudotis?
– Geras klausimas, – Pindaras pastatė puodelį ir pasilenkė priekin. – Dauguma mūsų užaugome matydami pasaulį, kupiną apribojimų, o ne neišsenkamų lobių. Konkurencingą pasaulį, o ne bendradarbiaujantį. – Pindaras pamatė, kad Džo vėl suglumo. – Lipti žmonėms per galvas, – atsiduso. – Tarkim: „Visi elgiamės mandagiai, bet – pripažinkim – iš tiesų kiekvienas kovojame už save.“ Juk taip yra, ar ne?
Džo sutiko – tikrai. Galų gale tuo jis tikėjo.
– Tai netiesa, – tarė Pindaras. Jis pastebėjo nepatiklų Džo žvilgsnį ir tęsė. – Ar kada girdėjai žmones sakant: „Negali visada gauti to, ko nori“?
Džo išsišiepė.
– Rolling Stones?
Pindaras nusišypsojo.
– Tikiu, kad žmonės taip sakė dar gerokai iki Miko Džagerio laikų. Bet mintis ta pati.
– Juk nesakysite, kad tai netiesa, ar ne? Kad iš tiesų gauname tai, ko norime? – paklausė Džo.
– Ne, – tarė Pindaras, – šitai yra tiesa. Gyvenime dažnai negauname to, ko norime. Bet… – jis vėl pasilenkė priekin, ir žodžiai švelnėjo vis pabrėždami. – …Štai ką gauname – gauname tai, ko tikimės.
Džo vėl suraukė kaktą, stengdamasis logiškai išmąstyti, ar tai tiesa.
Pindaras atsilošė ir, stebėdamas jaunuolį, gurkštelėjo kavos. Patylėjęs minutę, prabilo:
– Pažvelk iš kitos pusės: „į ką susitelkiame, tą ir gauname“. Kaip tame posakyje: „Kas ieško, tas randa“.
Džo linktelėjo, o Pindaras tęsė:
– Iš tikrųjų, kalbama apskritai apie viską. Jei ieškosime konfliktų, tikrai rasime. Lauksime ir tikėsimės, kad žmonės mumis pasinaudos; tuomet greičiausiai taip ir padarys. Jeigu pasaulį laikysime vieta, kurioje visi vieni kitiems lipa ant galvų, visada rasime tokių, kurie tik ir ieškos būdų, kaip užlipti ant galvos mums. Jeigu ieškosime žmonėse geriausio, nustebsime – kiek daug yra talentų, išradingumo, supratimo ir gerumo!
– Galų gale, pasaulis su mumis elgiasi daugiau ar mažiau taip, kaip tikimės, kad bus elgiamasi su mumis.
Pindaras nutilo, leisdamas Džo į šią mintį įsigilinti, tuomet pridūrė:
– Džo, nustebtum sužinojęs, kaip stipriai esame susiję su tuo, kas nutinka mums.
Vaikinas įkvėpė.
– Tai, – Džo iš lėto pradėjo regzti mintį balsu, – sakote, žmonės jumis nesinaudoja, nes iš jų to nesitikite? Kadangi tarsi nepastebite egoizmo ir godumo, tad jie didelės įtakos jums ir neturi? – Jį pagavo įkvėpimas. – Lyg sveika imuninė sistema – liga visur aplink tave, bet jos nepasigauni?
Pindaro akys sužibo.
– Gerai pasakyta! – Pindaras rašėsi mintį į mažą užrašų knygutę, kurią turėjo išsiėmęs iš vidinės švarko kišenės. – Privalau to nepamiršti. Ar galiu pasinaudoti šiuo genialumu?
– Žinoma, – išdidžiai mostelėjo Džo. – Naudokite. Genialumo turiu į valias, – jis nutilo ir pridūrė: – bent taip sako mano žmona.
Pindaras įdėjo užrašų knygutę atgal į nematomą kišenę ir nusijuokė. Nuleido rankas ant kelių ir žvelgė tiesiai į vaikiną.
– Džo, norėčiau kai ką parodyti. Supažindinti su savo penkiais nepaprastai sėkmingo gyvenimo principais. Ar galėtum skirti man šiek tiek laiko, sakykim, savaitę?
– Rimtai? – Džo beveik mikčiojo. – Savaitę? Nežinau… nežinau, kuriam laikui galėsiu išeiti iš darbo…
Pindaras miglotai mostelėjo, lyg sakydamas: „Laikas nieko nereiškia“.
– Ne bėda. Reikės vos valandos per dieną. Tavo pietų pertraukos. Pietauji kasdien, tiesa?
Apstulbęs Džo linktelėjo. Vyriškis ketino susitikti kiekvieną dieną visą savaitę? Norėdamas perduoti savo vertingiausios komercinės paslapties smulkmenas?!
– Bet pirmiausia, – tęsė Pindaras, – pirmiausia – turėsi sutikti su mano sąlygomis.